Mėnesio archyvas: 2015 m. kovo mėn.

LIETUVOS IR LENKIJOS ŠVIETIMO POLITIKŲ PALYGINIMAS 4

LIETUVOS IR LENKIJOS ŠVIETIMO POLITIKŲ PALYGINIMAS 4

Ketvirta dalis taip pat pratęsia susipažinimą su mūsų šalies švietimo sistemos politika.

1999 m. priimtas įstatymas, kuriuo decentralizuojamas šios švietimo srities valdymas; mokymosi visą gyvenimą siekis įteisinamas kaip vienas iš prioritetinių valstybės raidos uždavinių, numatomos mokesčių lengvatos asmenims ir institucijoms, skiriantiems lėšų visuomenės švietimui. Vienas būdingiausių Lietuvos švietimo sistemos bruožų – valdymo ir savivaldos derinimas. Kuriamos įvairių lygmenų savivaldos institucijos: valstybės, apskrities, rajono, miesto ugdymo įstaigos, klasės. Savivaldos institucijų funkcija – atstovauti visuomenei, vertinti atitinkamo lygmens ar atitinkamos švietimo srities veiklą, teikti siūlymų jai gerinti. Valstybinio lygmens savivaldos institucijos – Ugdymo turinio taryba, Švietimo taryba ir kt. – atlieka ir švietimo ekspertų funkcijas. Prie LR švietimo ir mokslo ministerijos veikia dalykų ekspertų komisijos, sudarytos iš edukologų, patyrusių pedagogų praktikų. Iš pedagogų reikalaujama profesinės kompetencijos. Pradėta mokytojų rengimo pertvarka. Naujas struktūras įteisina aukštųjų pedagoginių mokyklų statutai (bakalauro, magistro, doktoranto studijos), pertvarkomi mokymo planai, programos, reorganizuojamos aukštesniosios pedagoginės mokyklos. Rengiami pedagogų atestacijos dokumentai, įteisinamos mokytojo, vyresniojo mokytojo, mokytojo eksperto kvalifikacinės kategorijos, įgytos po atestacijos.
Atkūrus valstybę itin svarbu tapo pertvarkyti vadovėlių turinį. Skubiai koreguojami seniau išleisti vadovėliai, verčiami Vakarų Europos, Skandinavijos šalių, rašomi originalūs lietuviški vadovėliai, visų pirma lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos. 1992 m. pradinės mokyklos jau dirbo pagal naujas programas, kuriose pabrėžtas integracijos principas, naudojosi originaliais vadovėliais ir mokymo priemonėmis. Modernių vadovėlių bei mokyklai, pedagogams svarbios literatūros leidybą rėmė Atviros Lietuvos fondas, 1993 m. parengęs projektą „Švietimas Lietuvos ateičiai“. Šis projektas derinamas su Švietimo ir mokslo ministerija, jį finansuoja garsus amerikiečių filantropas George’as Sorosas. Per penkerius metus Lietuvos švietimui iš fondo buvo skirta 7 mln. JAV dolerių. Užsienio šalių fondai remia įvairių Lietuvos švietimo sričių projektus, programas. Iš jų minėtini: Amerikos centras, NED fondas (JAV), JAV Baltijos fondas, Anglijos Know-how fondas, Danijos demokratijos fondas, Olandijos Matra fondas, Europos Tarybos Informacijos ir dokumentacijos centras, Šiaurės šalių Ministrų Taryba ir kt.

3 dalis.

5 dalis.

Dar viena smagaus darbo dalis patalpinta: 2015-03-30

LIETUVOS IR LENKIJOS ŠVIETIMO POLITIKŲ PALYGINIMAS pradžia

LIETUVOS IR LENKIJOS ŠVIETIMO POLITIKŲ PALYGINIMAS pradžia

Švietimo palyginimas Lietuvoje ir Lenkijoje, kokie skirtumai ir pastebėjimai studento akimis.

TURINYS

ĮVADAS 3
1. LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMA 4
2. LENKIJOS ŠVIETIMO SISTEMA 11
IŠVADOS 15
LITERATŪRA 16

ĮVADAS

Švietimo sistema – valstybės organizuota žmonių švietimo bei lavinimo institucijų visuma, kurios tikslas – rengti žmogų gyvenimui, priderinti jį prie socialinių visuomeninio gyvenimo sąlygų, atsižvelgiant į šalyje galiojančius švietimo ir lavinimo standartus. Kylant visuomenės kultūrai drauge plečiasi ir švietimo sistema, aprėpdama ilgesnį žmogaus ontogenezės laikotarpį, pradedant ikimokykliniu ir baigiant brandos, ar netgi pensijiniu amžiumi. Švietimo sistemą sudaro visuomenės ir valstybės organizuotos švietimo bei lavinimo įstaigos: lopšeliai, darželiai, bendrojo lavinimo ir specialiosios vidurinės, profesinės, aukštesniosios mokyklos, kolegijos ir aukštosios mokyklos. Švietimo sistema įvairiose šalyse yra nevienoda.
Atgavus nepriklausomybę Lietuvos švietimui per vieną dešimtmetį teko modeliuoti ir kurti naują švietimo tikslų, uždavinių sampratą, struktūras, ugdymo turinį, metodus, strategijas. Taigi Lietuvos švietimo sistema turėjo būti ne vienu ar kitu aspektu reformuota, o iš esmės sukurta nauja. Per pastarąjį dešimtmetį Lenkijos švietimo sistema labai pasikeitė. 1999 m. įgyvendinta švietimo reforma buvo nustatyta trijų pakopų mokymo sistema. Tuo pat metu daugėjo privačių mokymo įstaigų. Dabar galima ne tik rinktis įvairius mokymosi ir rengimosi darbui būdus tiek šalyje, tiek užsienyje, bet ir studijuoti įvairiais gyvenimo etapais.
Taigi šio referato tikslas – palyginti Lietuvos ir Lenkijos švietimo politikas.
Referato uždaviniai:
1. Pristatyti Lietuvos švietimo politiką;
2. Aptarti Lenkijos švietimo sistemą;
3. Apžvelgti abiejų šalių švietimo sistemų panašumus ir skirtumus.

2 dalis.

3 dalis.

Darbo pradžia patalpinta: 2015-03-30

LIETUVOS IR LENKIJOS ŠVIETIMO POLITIKŲ PALYGINIMAS 3

LIETUVOS IR LENKIJOS ŠVIETIMO POLITIKŲ PALYGINIMAS 3

Trečioje mokslinio darbo dalyje pratęsime pažintį su Lietuvos Respublikos švietimo sistema.

Buvęs sovietinis visuotinis privalomas vidurinis išsilavinimas paneigtas. Įteisintas (Švietimo įstatymu ir Koncepcija) privalomo mokymosi amžius – iki 16 metų. Šis amžius sutampa su koncepcijoje pateiktos ir įstatymu įtvirtintos mokyklos struktūros – 4+(4+2)+2 – antrosios pakopos pabaiga, t.y. įgyjamu pagrindiniu išsilavinimu, baigiama pagrindine mokykla tų moksleivių, kurie mokyklą pradėjo lankyti 6-erių metų ir sėkmingai pereidavo iš klasės į klasę. Numatytoji struktūros naujovė – pagrindinė dešimtmetė mokykla – visos Lietuvos mastu įtvirtinta 1998-1999-2000 mokslo metais, prieš tai atlikus eksperimentą ir apibendrinus jo išvadas, parodžiusias, kad du pirmieji dešimties metų pagrindinės mokyklos struktūros įdiegimo lūkesčiai pasitvirtina. Lietuvos švietimo sistema klasifikuota į 7 lygmenis: 0 lygmuo – ikimokyklinis ugdymas (ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programos); 1 lygmuo – pradinis mokymas (pradinio ugdymo programos); 2 lygmuo – pagrindinis mokymas (pagrindinio ir alternatyvaus ugdymo programos, pagrindinio profesinio mokymo 1-osios pakopos programos); 3 lygmuo – vidurinis mokymas (vidurinio ugdymo ir gimnazijos programos, pagrindinio profesinio mokymo 2-osios ir 3-osios pakopos programos); 4 lygmuo – aukštesniojo ir aukštojo išsilavinimo nesuteikiantis povidurinis mokymas (pagrindinio profesinio mokymo 4-osios pakopos programos); 5 lygmuo – aukštesnysis mokslas (aukštesniųjų studijų programos); 6 lygmuo – aukštasis mokslas (bakalauro studijų programos, magistrantūros programos, universitetinės pagrindinių profesinių studijų programos, specialiųjų profesinių studijų programos, nuosekliųjų studijų programos, rezidentūros programos, neuniversitetinių aukštųjų studijų programos); 7 lygmuo – doktorantūra (doktorantūros programos). Taip pat organizuojamas neformalusis suaugusiųjų švietimas.

2 dalis.

4 dalis.

Dar viena darbo dalis patalpinta: 2015-03-30

LIETUVOS IR LENKIJOS ŠVIETIMO POLITIKŲ PALYGINIMAS 2

LIETUVOS IR LENKIJOS ŠVIETIMO POLITIKŲ PALYGINIMAS 2

Antroje mokslinio darbo dalyje aptarsime Lietuvos švietimo sistemą, supažindinsime ir pateiksime, šiek tiek informacijos.

1. LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMA

Nors 1990 metais kardinaliai pakito Lietuvos politinė padėtis, tačiau švietimo veikla, ugdymo įstaigų veikla negalėjo būti sustabdyta, nutraukta ar nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimo akimirką tapti nauja – naują valstybės švietimo sistemą kurti ir įgyvendinti teko laipsniškai, paneigiant ir keičiant buvusią sovietinę švietimo sąrangą – struktūras, formas, turinį, metodus, vertybines orientacijas. Tik dėl šio būdingo aspekto sisteminė švietimo pertvarka Lietuvoje įvardyta švietimo reformos terminu. 1989 m. buvo sudaryta Švietimo sistemos pertvarkos taryba. 1990 m. sausį paskelbtas Švietimo įstatymo projektas teigė: neatimama kiekvienos tautos teisė ir išsaugojimo būdas yra tautinės kultūros plėtojimas. 1990 m. kovo 11 d. paskelbus apie atkuriamą nepriklausomą Lietuvos valstybę, švietimo pertvarkos gairės jau buvo parengtos. 1991 m. birželio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas. 1991 m. spalį paskelbta Lietuvos švietimo reformos programa. 1992 m. parengta ir paskelbta Lietuvos švietimo koncepcija. 1994 m. paskelbti Bendrųjų programų projektai. 1997 m. paskelbtos I-X klasių Bendrosios programos ir Valstybiniai išsilavinimo standartai (projektas); 1999 m. jau parengti beveik visų švietimo sričių įstatymai, baigiama tvarkyti švietimo juridinė bazė. Švietimo koncepcija – vienas iš svarbiausių reformos dokumentų – aptaria visos švietimo sistemos struktūrą, bendrąjį vaikų ir jaunimo ugdymą, profesinį jaunimo ugdymą, aukštąjį mokslą, suaugusiųjų švietimą, pedagogų rengimą, švietimo valdymą ir finansavimą, ugdymo proceso aprūpinimą (mokslinį informacinį, psichologinį bei medicininį). Koncepcija skelbia esminius Lietuvos švietimo principus – humaniškumą, demokratiškumą, nacionalumą, atsinaujinimą.

1 dalis (pradžia).

3 dalis.

Darbo dalis paskelbta viešai: 2015-03-30

Statybinių automobilių dėka tapo įmanoma statyti daug ir greitai

Pirmiausia statybos aikšteles puspriekabės-treileriai atgabena ekskavatorius, buldozerius, kranus, kitą sunkiąją žemės kasimo techniką, kuri lėtai juda vikšrais. Pvz., treilerių CMZAP-5204, G-151A keliamoji galia iki 20 tonų. Čeliabinsko automobilių ir traktorių priekabų gamykla gamina treilerį CMZAP-5530 6PT-120, kuriuo galima pervežti bokštinius kranus ir kitas labai sunkias statybinės mašinas, sveriančias iki 120 tonų. Tokiems treileriams vilkti reikalingi galingi vilkikai KrAZ-258.

Specialios konstrukcijos priekabos yra naudojamos atvežti statybą įvairius vamzdžius, sijas, polius ar kolonas, kurių ilgis būna 20-30 metrų.

Drauge su šiomis mašinomis triūsia savivarčiai: jais iš aikštelės išvežamas nereikalingas žemės gruntas, atvežamas smėlis, skalda, įvairios inertinės medžiagos. Mūsų statybose šį darbą paprastai atlieka Mytiščių, Minsko, Kamos ir kitų automobilių gamyklų savivarčiai ZIL-MMZ-555, MAZ-5549, KamAZ -5511.

Cementas atgabenamas cementovežiais, sunkvežimiais su specialiomis cisternomis puspriekabėmis S-927, S-972, skirtomis vilkikams ZIL-130V ar MAZ-504A. Šie cementovežiai gali pervežti 8,12 ar 24 tonas cemento, kuris į cisternas pakraunamas ir, iškraunamas suspaustu oru, pučiamu kompresoriumi per specialius liukus.

Surenkamų namų statybą buvo įmanoma pradėti, kai atsirado vadinamieji „panelvežiai. Tai specialios konstrukcijos automobiliai, pritaikyti pervežti namų statybos kombinatuose pagamintus blokus — ištisas sienas, perdenginius, fasado elementus ir pan. Juos statybos aikštelėse belieka tik sumontuoti. Labiausiai iš šių mašinų paplitusi NAIMI-780, kuriai pritaikytas Minsko automobilių gamyklos vilkikas, galintis atgabenti 1 statybos aikštelę 16 tonų standartinių plokščių. Be to, specialūs vilkikai su didžiakrūvėmis priekabomis atveža į statybas ištisas sekcijas ir konstrukcijas, surinktas gamykloje.

Taip specializuotų statybinių automobilių dėka tapo įmanoma statyti daug ir greitai.

Jokia kariuomenė niekada negalėjo apsieiti be transporto: jau pačiuose seniausiuose istoriniuose šaltiniuose minimi sunkūs ir lengvi karo vežimai. Mūsų dienomis kiekvienos šalies armija turi daug ir įvairių automobilių — nuo lengvųjų visureigių džipų iki supergalingų raketvežių. Sunkiųjų automobilių paskirtis — gabenti ginklus ir kareivius, o lengvieji daugiausia naudojami štabo,-žvalgybos, reikalams. Be jų kiekvienoje armijoje ypač didelis vaidmuo tenka specialiems automobiliams, ant kurių montuojami įvairūs karo įrenginiai.

Pilietinio karo metais Raudonajai Armijai buvo stengiamasi parūpinti automobilių, nors tada jų turėta, suprantama, nedaug. Automobilį FIAT-3A turėjo pirmosios raitelių armijos štabas, kuriam vadovavo garsusis karvedys S. Budionas. Kito legendinio pilietinio karo didvyrio — divizijos vado V. čepajevo žinioje buvo didelis lengvasis automobilis — „Pakkard“, o vėliau — „Fordas“. 1921 metų pradžioje Raudonoji Armija iš viso jau turėjo per septynis su puse tūkstančio įvairių karinio transporto automobilių.

Trisdešimtieji metai — tai Raudonosios Armijos spartaus mechanizavimo bei motorizavimo laikotarpis, nes savos automobilių pramonės laimėjimai leido armijos transporto išteklius smarkiai padidinti: raudonarmiečiai gavo daug naujų tankų ir automobilių Dėl to labai padidėjo armijos galia: 1929 metais vienam kariui teko 2,6 mechaninės arklio jėgos, o 1939-aisiais šis skaičius šoktelėjo penkiskart. Buvo sukurta vien tik kariuomenei skirtų visureigių ir kitų specialiųjų automobilių.

Šaltiniai:

Paslaugos: